varnūtis

várnūtis sm. (1) I, NdŽ, LKGI281, Grdm, varnū́tis (1) 1. I žr. varniukas 1: Varna eglė[je] tura várnūčius Lkv. Varnū́čiai mažiejai daug ėda Sg. ^ Jau negraži vaikai, juodi kaip várnūčiai End. Ir atrado ežere an to žolyno [prigėrusį vaiką], teip išsiplėtęs kaip várnūtis End. Kaip várnūčių vaikų (labai daug) Pj. 2. scom. menk. žioplys: Ana buvo tokia várnūtis Grg.

◊ ne várnūčiais penė́tas; I gudrus, apsukrus.